Tuščių dienų storoką sluoksnį
Pradurt mėginęs atmintim,
Tu vieną dieną atitoksi
Ties tuščio laiko paskirtim.
Tada suprasi, kad nebūna
Bereikalingų valandų –
Lyg medžių lapai jos supūna,
Kad pasodint galėtum tu
Į jų minčių auksinę trąšą
Skirtas klestėjimui dienas.
O kiek dar jų Kūrėjas neša,
Mūs laiko paskirtį žinąs?

- 1994 -