Pavargau. Nebenoriu. Užtenka.
Susitaikau. Daugiau negaliu.
Jau gana tų pavasarių, lapkričių,
Jau gana tų vasarių pūgų.

Jau gana netesėtų draugysčių,
Meilės vasarų liepų alsos –
Jau jėgų nebėra įsitverti
Už gyvenimo savo briaunos.

Savo rolės žodžius tuoj pamiršiu –
Skirstos publika, salė tuščia,
Už kulisų kvatos arlekinas,
Jis tik vienas supranta mane.

Nelydės nieks. Išeisiu nebūti.
Dar priglusiu trumpam prie staktos,
Dar kažko iš gelmės atsidusiu,
Prislėgta atminimų kupros,

Ir ištirpsiu naktiniame Vilniuj –
Jo širdis akmeninė rami,
Vėjai greit atminimą išdildys
Įsisiautę visi keturi.