Į  Tave
lyg į ramų uostą
po audrų
skuba laivai.
Dingsta toliai,
beribiai plotai,
čia nurimęs sustoji,
čia — mano krantai.
Kelias kvies,
vilios audros,
ilgesys trauks,
kur po langu
žaliuoja rūta.
Tu — lyg Eglė,
kuri pakrantėmis braido
ir žvalgosi nerimu:
žinia
neatplauki
juodo kraujo puta...

1966 m.