Nemylėčiau taip stipriai, jei būtum ramiai neišėjęs,
Jei sutiktum priglust karštą rytą apgaulės glėby,
Jeigu žodį „nemyliu“ nuneštų pajodžarga vėjas –
Tu sugrįžtum kaskart išsikvietęs bejausmę taksi.
Nenorėčiau, kad tavo orus vyriškumas palūžtų
Ir priimtum sužvarbusią į nuolaidumo namus
Ar suteiktum vilties, kad į mano viengungišką gūžtą
Nepoliarinę naktį ateisi slapčia į svečius.
Nieko laukti nereikia, nes dar tebėra atminimai,
Tavo mieste dejuoja supilkęs drėgmėj kambarys –
Ten girdžiu brangų balsą, kuris nuo švelnumo užkimo,
Ir many vėl sukyla toks alinantis ilgesys.