Tu neprašyk stovėt prie tavo lango atdaro…
Būrius žvaigždžių naktis į spiečių  telkia,
o pilnatis tyki - blyškus patamsių padaras
šaltais čiuptuvais raizgo, sielon smelkias.

Rasa blizgi po kojom stiklo šukėm
pabirusi - kiek jų, tiek tavo atsiprašymų.
Kartėlį nusibrauksiu nusisukus,
palaiminsiu tave ir rinksiuos baugią nežinią.

Nereikia, neprašyki. Sprangios rūko liekanos
į žemę gerias nuoskaudomis godžiai.
Nesėki bučiniais vilties žaizdas paliekančios,
nes viskas vien tik žodžiai, vėl tik žodžiai.