vėl rytas susisukęs inkščia,
 inkščia.
 krenta vakaras į sniego patalus,
 dunksi priešpilnio žvaigždė į laumžirgio varinį luotą.
atsigręžiu, o rodos, buvo vakar,
 vakar.

ištirpęs liepsnoje, uolienų vaškas ritasi nuo kalno
ir sunaikina kryžius, abejones, laiką, akmenis.
palikdami sušalti meilės rasai
eglišakiais nukarūnuotai chrizantemų
 sniegu, sniegu.

vėl rytas susisukęs inkščia kaip šuva benamis,
raudonas saulės diskas – praeities  skylė.
vėl įlendu į ją prisiminimais,
mimais, scenom.

tik  vietos jau – per maža
maža.
 -
liko  trupiniai.