Vakare, kai iš namo kerčių ima landžioti baugūs šešėliai,
Ar klausais kaip atklydęs įleist reikalauja šiaurys?
Tavo baimių aštriais ašmenim lyg žalojęs, lyg būtų atrėžęs 
Nuo pasaulio džiugiosios dalies, kur patiklūs visi, atviri.

Ko siaustaisi, gūžiesi, ko stveriesi už šipulio, knato?
Kraujas ima grasint, jog sustings, jei tuoj pat nieks neduos jam ugnies.
Dėkingumo banga už garuojantį kaušą arbatos,
Galimybę minkštuos pataluos apie vasaros karštį kliedėt.

Būk. Pasnausk. Aš budžiu ir neleisiu ugnis kad užgestų.
Pabučiuosiu rankas, jeigu jos prisigaudys vėsos.
Mes pasieksim žaras įsitvėrę kaip skruzdės į šapą,
Pasiduosi - nebus atsimerkt galimybės kitos.

Kai žiūriu į tave, išsisklaido pilki debesynai
Ir sidabro šarvais daiktus dangsto šviesi pilnatis.
Kiek bendrų bus naktų? O dienų? Gal Dievulis vienintelis žino.
Argi reikia šviesos, kad galėtumei meilę matyt?