Mes truputį tokie, 
Kad norim mūšių, 
Su savimi — taip pat. 
Tikiu, kad daug tiesų 
Dar vis be mūsų, 
Užspringę nežinia. 
Bet jos taip pat ateis į šitą būtį,
Ir kas dabar bepasakys — 
Gal duona akmeniu išeis į javapjūtę, 
O į namus keptais karveliais grįš. 
Ir nesijuokite, prašau, 
Mulkiu manęs nešaukit — 
Kalbu tikėjimu (jis kuria stebuklus), 
Kalbu enšteinais, nekartojančiais savęs, 
O jie net ir toli toli po mūsų bus.