Išsiliejo širdis į aksominį rytmečio dangų, 
Taikiai dega žara, sklidina krištolinės rasos.
Tuoj ir vėl nusimes gyvastis nakties prieglobstį vangų
Ir pulsuos, ir almės, ir čiulbės, ir krutės, ir kvatos.

O kol kas ramuma tyliai plūsta į atvirą širdį, 
Iš dangaus žydro mėlio ir kelrodės — tavo žvaigždės, 
O širdis nuostabi — dvasią tavo žvaigždės širdis girdi
Ir kur kelias tikrasis tai ji — tiktai ji — pakuždės.