Pabūti su savimi

Senamiesčio ritmu ji nusišypso kukliai
Skardiniam stogui, šimtamečiams kaminams,
Idilę jaukią pertraukia mašinos pypsniai,
Turistų juokas... stoja vėl tyla ilgam.

Neužsibūna net praeivių siluetai,
Išdyla pėdsakai nuo grindinio akmens,
O miesto laikrodžiai kartu tolygiai tiksi
Gilios vienatvės popietę, kad net graudens.


Ji balkone, parimus rankom ant turėklų,
Lengvai flirtuoja su balandžiais ir antenom,
Nejučiomis įsliūkina pilka katė
Ir prisiglaudus miaukia... miaukia ne į temą.

Akademix