Paskui šėlstantį Pietį lekiu.
Nepabėgs — nejaučiu žemės kojom.
Jis sutaršė man plaukus, kaip tu,
Kai žibuokles į plaukus segiojai.

Aš rytojus esu, aš — rasa.
Mano pėdsakuos vasara skleidžias.
Rasim laimę, kur miega šviesa,
Kur į pūkus dangaus dienos leidžias.

Tad nebūki drovus, nusimesk
Pilkus rūbus dienos vakarykštės.
Paskui vėją laukais pasileisk,
Kregždėms leisk mūsų viltį iškrykštaut.