Aš neprašiau gyvenimo malonės.
Nereikia man primityvios būties.
Gyvenimo vidurkeliu žingsniuoju oriai —
nepraradau budrumo, savasties.

Nekart gyvenimas nagus parodyt bandė,
ir kartais savo laimę aš daužiau,
bet grūdinosi siela tarsi plieno kardas,
kol visapusišką palaimą suradau.

Skambėjo man širdis galingais varpo dūžiais,
jų aidas sėjo gėrį minioje žmonių,
ir supratau, kad nesvarbu juk spindintys drabužiai,
svarbiausia, kad spindėti trokštum tu...