Keista diena. Užduso sodo pienė.                    
Nusilpo stiebas patvorio svėrės.
Ropoja raišas driežas prie pat sienos,            
Kur tvyro kvapas alpstančios žolės.

Ir aš žiūriu į vasarą per petį. –                    
Ruduo ne draugas –  veidrody raukšlė.
Nors brandų trupinį jame suradus
Nepuolu padėkot… Ir tu kremties,

Kad plaukuose dažniau po žilą sruogą          
Ankstyvą rytą vėlei surandi.                        
Save regi net su drabužiais nuogą
Ten – visareginčioj dangaus aky.                
              
Vėl sudėlioji laiką į lentynas:          
Sekundes, valandas ir minutes,
Kurias gyvenimas nedosniai išdalinęs,
Paragino kelionę savo tęst.

Keista diena, o dar keistesnis laikas –
Jo nesugniauši saujoj sutaupyt.                  
Minčių voratinkliai viršum galvos dar draikos,
Ir spurda ilgesiu gyvenimui širdis.