Skaudžiai duobėtoje asloj
pažirę molio šukės
privers ieškot dienų bėgsme prasmės.
Šiaudinio stogo praeitis išblukus
lietaus laše is naujo vėl spindės.

Nuo šauksmo nebylaus 
įtrūkęs klėties langas —
jo aimana į upės žvirgždą įsibraus.
Prie šilto žemės grumsto
kaip prie tėvo rankų
tvarus namų jaukumas prisiglaus...