Gintariniai už lango kaštonai,
gintarinė už lango vėsa,
ir pasaulis aplinkui geltonas,
ir mintis dar kaip paukštė visa.

Skris su krintančiais lapais ir vėtrom,
nors tykos nūn daugiau nei audros,
laukt sulaukt vėjo gūsio reikėtų,
įkvėpimo, it saulės antros.

Nors tik jis tau vienužis paliko,
nužymėjo kelius taip baltai,
nors laikeisi už saulės vainiko,
tu su lapais kartu nukritai.

Ir ant lauko, ant plyno, ant pliko
užmigdykit, kaštonai, prašai.