Nerašau, jau seniai nerašau,
tik lietus lai palangėmis rašo,
man nereikia juk nieko daugiau,
kai rankas medžiai vėjyje grąžo.

Kai kurie jų nuogi,
kai kurie savo gintarą saujomis beria,
jų alėja kaskart ateini
ir man švytintį laišką įduodi į kelią.

Ateini, rudenini lietau,
Viešpats pirštais paglostęs man plaukus,
o aš nieko daugiau neprašau,
tik pavasario saulėto laukiu.

Tiktai spindulio šokant blakstienom,
tik akimirksnio dieviško vieno.