Žmogus subyra tarsi vėjo smiltys,
Išblaško jūra baltus kaulelius.
Telieka skausmas, gyvastim pavirtęs,
Rauda kaip dūšia geriasi į mus.
Dar nemiegok, dar laikas neatėjo,
Stebėk, kaip byra laikas pro pirštus.
Ir kaip žuvėdros klykauja per vėją.
Esi žmogus, tiktai žmogus,
Kuris subyra tarsi smiltys vėjyje.
Ir lieka dulkės... atminčiai...