Atsispindintys paviršiai
Iš visur žiūri į mano akis.
Kodėl nieks nepasimiršta?
Atrodo, jog pats save seki.

Sugrotos natos nuplaukia į tolį,
Greitai pabėga per rudeninį lietų.
Daugiau gražių žodžių nesugalvojau,
Be to, čia jiems nebūtų vietos.

Nestiprios rankos, netvirtos kojos
Ir sunki galva, pilna minčių.
Vėl pradėsiu ten, kur sustojau.
Kaip gaila, kad nieko nejaučiu.