Tąsyk šokome valsą tik dviese
Lyg žydrynėj balti aitvarai,
Kai ant sofos tu pledą ištiesus,
Pasakei: „Kad mums būtų gerai...“.
Ir pražydo vijokliai it rožės –
Raudonai. O, galbūt tik rausvai?
Nesvarbu tai... Po to atsilošęs
Užmigau be tablečių – lengvai.
Sapnavau paukščio lizdą. Gegutės.
Tos, kur deda kitiems kiaušinius,
Lesa kirminus, kitką, kas kruta...
Na, košmarus išvien naktinius.
Tavo koja man rėmės į petį.
Prabudau. Pagalvojau: „Gerai –
Nepametęs aš čia, nei ką radęs...“
Pro duris – tabalai, tabalai.
Tu dar skambinai sykį ne vieną –
Lyg tai rožę minėjai, dyglius...
Patikėk – pasukau savo ienas,
Nemaniau – ratai balon paklius.
Nebešoksim mes valso, nei tango.
Nors... jei tektų kalbėt atvirai –
Aš ilgiuosi tavęs, tavo rankų,
Tų akių lyg juodi vabalai,
Ach...
............................................................
Ant kristalų iškils pjedestalai,
Iš tiesų, tai – mediniai stalai.
Ekrane jei prisieks kanibalas –
Netikėk juo, mieloji, gerai?