Tąsyk šokome valsą tik dviese

Lyg žydrynėj balti aitvarai,

Kai ant sofos tu pledą ištiesus,

Pasakei: „Kad mums būtų gerai...“.

Ir pražydo vijokliai it rožės –

Raudonai. O, galbūt tik rausvai?

Nesvarbu tai... Po to atsilošęs

Užmigau be tablečių – lengvai.

Sapnavau paukščio lizdą. Gegutės.

Tos, kur deda kitiems kiaušinius,

Lesa kirminus, kitką, kas kruta...

Na, košmarus išvien naktinius.

Tavo koja man rėmės į petį.

Prabudau. Pagalvojau: „Gerai –

Nepametęs aš čia, nei ką radęs...“

Pro duris – tabalai, tabalai.

Tu dar skambinai sykį ne vieną –

Lyg tai rožę minėjai, dyglius...

Patikėk – pasukau savo ienas,

Nemaniau – ratai balon paklius.

Nebešoksim mes valso, nei tango.

Nors... jei tektų kalbėt atvirai –

Aš ilgiuosi tavęs, tavo rankų,

Tų akių lyg juodi vabalai,

Ach...

............................................................

Ant kristalų iškils pjedestalai,

Iš tiesų, tai – mediniai stalai.

Ekrane jei prisieks kanibalas –

Netikėk juo, mieloji, gerai?