Nusileisk iš dangaus
mėlynų aukštybių:
juk padaryti gali?..
Pažvelk į skausmą,
nerimą žmogaus —
esi viltis, prasmė gili!

Padėk vargšui, silpnam,
užkirsk kelią piktavaliui,
nematomai geram — lengva —
gal ne visagalis

Tu lauki, kenti, vilies,
jog žmonija pati susiprastų —
šiems nesvarbu kas — po mirties —
vėlės nebijo spąstų — 
esam nežinomybėj...

O žmogus kentės toliau,
lauks nesulauks malonių —
ašaros per skruostą riedės ir
dar ryškiau pagilins dvejones.

1998 m.