Šilko potėpiai susilieja saulės mirgėjime,
Glosto akis regėjimai, išeinantys  į niekur...
Kad vėl užgimtų!
Pumpure raktelis žinojimo — taip bus, taip buvo.
Ir lengvumas krintančio lapo skrydyje
Ramiai uždaro skrynelę —
Pavasariui.

Lietaus ašaros irgi į gera — žemę maitina.
Ir liūdesys lapus uždengia, kad duona garuotų.
Pilka plutele lobius paslėpus,
Išeina Bobų vasara,
Skepetoj raštus gyvenimo nusinešdama.