Tavo rytas
Rūkas
išverkė rasą
ant laukų
ir voratinklių gijų.
Švyti pievos
rugsėjo
milijonais
mažų veidrodinių
lašelių.
Noriu pasiklysti
tavo ryto
takuose,
kvėpuoti
paslapčių vėjais...
Net jei
ir suklysčiau —
aš TO laukiau
visą gyvenimą,
šio brėkštančio
ryto
akimirkos tirpsmo.
Tavo pasaulyje
brėkšta.
Sėdim ant tvorelės,
Basos kojos,
dviračiai žolėj.
Susiliejam su rytu.