Nepakartos širdis plakimo
jaunystės skausmo valandų,
nes vėjas, nešęs ją, nurimo,
nubloškęs ant aštrių uolų.

Nebepakils širdis į aukštį —
ji žemės kryžkelėm keliaus,
nors šauktų ji it marių paukštė
lengvos vilnies, vaiskaus dangaus.

Nors tektų lėkt į kitą krantą,
ji dužtų vėlei į uolas,
jai laimę šaukt, bet rast nelemta — 
tokia baltų sparnų dalia.