Spindulių klavišais tyliai rytas groja,
glamonių upėm plaukia bučinių kanojos,
nusišypsai, nes laukei
nakties langų, kurie matuoja mūsų nerimus,
gal atsitiko tai praėjusiam gyvenime?
suvėliau švelniai plaukus...

Dažnai minutės kalba tavo ilgesiu,
jausmų saugykloje guliu susirgusi,
o tu — kitam pavasary,
nemoka meilė žmonėmis dalintis,
į galvą lenda pragariškos mintys,
svajonių brizai nekeri.

Mes lyg praeiviai savo laimės miestuose
praeidami netyčia susiliečiame,
palikę sieloj pėdas...
nusineši melsvus akių ledynus
į savo tuščią atsiskyrėlio lindynę 
ir mano skaudžią gėlą.