Sapne regėjau Tavo veidą...
Vėl akys liūdesiu žydėjo,
Ir ką sakei – sukarpė vėjas –
Tik nuotrupas surinkti leido.

Lyg pamirštą įduoti kraitį –
Galėjau juk priglaust, turėti,
Padėt žodžius į sielos klėtį
Ir tik tada – Tau leist nueiti...

Nutolus vizijai – žinojau:
Šilkinės atminimų klostės
Vis glus ir mano širdį glostys,
Kol žemę pėdomis matuoju.