Pamąstymai
Paprastai nesikišu į panašaus pobūdžio diskusijas, bet paskaičius šį esė, kilo minčių. Nesutinku su teiginiu, kad mūsų tėvai, seneliai nieko nežinojo apie kitokios lytinės orientacijos buvimą – puikiai žinojo, tik buvo vengiama apie tai kalbėti, tai buvo traktuojama kaip bet kuris kitas nukrypimas nuo normos, savotiškas luošumas, bet tokie žmonės buvo toleruojami, protingi žmonės netgi nesišaipė, tuo labiau nepersekiojo, o piktavaliams patyčioms nereikia nė skirtingos lytinės orientacijos, užtenka, jei žmogus ryžas, raišas ar kuprotas.
Be to, jei heteroseksualai įvardinti tik kaip viena iš penkių seksualumo rūšių, tai nereiškia, kad jų yra penktadalis populiacijos, manau autorius tai teigia norėdamas paryškinti efektą.
Labai nemaloniai veikia pastaruoju metu ryškėjantis homoseksualų susireikšminimas. Nesu girdėjusi, kad būtų atlikti kokie nors tyrimai, todėl nedrįstu teigti, kad ši savybė būdingesnė būtent ne heteroseksualios orientacijos žmonėms.
Ko siekiama tomis demonstracijomis, vaivorykštės spalvomis, klyksmais apie savo orientaciją? Jei tolerancijos, tai ji neina į gatves, ji tyli, rami, tuo labiau, kad neteko girdėti apie jokius užgauliojimus ar, tuo labiau, pogromus prieš gėjus. Panašu, kad patys muša, patys rėkia, bet nenustebsiu, jeigu, nesiliovę taip agresyviai propaguoti savo išskirtines teises ir piršti visiems savo gyvenimo būdą, tikrai sulauks natūralaus visuomenės pasipriešinimo.
Kaip ir bet kurios lytinės orientacijos žmonių grupėje, tarp gėjų yra blogų žmonių, pvz., seksualiai išnaudojančių vaikus. Štai tam negali būti tolerancijos. Be to, nuolat kalbama apie gėjų teisę turėti normalią šeimą, įvaikinti vaikus, bet kažkaip nutylima vaikų teisė turėti normalią šeimą, tėvą ir motiną. Juk, pagal įstatymus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus? Vaikas negali pasirinkti pats, jo niekas nepaklausia, ar jis nori augti tokioj šeimoj, todėl jį turi ginti visuomenė. Homoseksualai žino, ką renkasi, ir turėtų susitaikyti su pasekmėmis.
Kai teigiama, kad tikrai kitokios lytinės orientacijos žmonių yra labai daug, tik jie vengia tai deklaruoti, man, atvirkščiai, norisi teigti, kad jų nėra tiek daug, kiek garsinasi – dabar tai yra tapę madinga ir prie jų šliejasi nemažai nestabilios psichinės sanklodos asmenybių, siekdami išreikšti save, susireikšminti.
Jei manęs kas paklausia, tai kiek gi jų, kitokios lytinės orientacijos žmonių, yra iš tiesų, atsakau – daug, mes visi. Bet kurios lyties individo organizme gaminasi tiek vyriški, tiek moteriški hormonai, tik paprastai vieno kurio kiekis vyrauja, beje, ir labai svyruoja, todėl visi mes esam kažkiek homoseksualūs. Kas pasvėrė, kiek, atrodo, pačioj nekalčiausioj dviejų tos pačios lyties žmonių draugystėj yra erotinio komponento? Ar dviejų mergaičių draugių pasibučiavimas, vaikinų apsikabinimas visada toks jau nekaltas? Bet juk tai yra nuostabu, tai nuspalvina mūsų gyvenimus, sustiprina jausmus ir vadinama tuo pačiu meilės vardu, tai taip natūralu, kad dažniausiai nepagalvojama apie jausmo kilmę.