Aš nežinojau, kas tokia esi,
Bet debesis man angelo sparnu pamojo
Ir tam miglų pasauly – debesyj –
Paklydo laikas ir visi pavojai.

Miegojo dienos plunksnų pataluos,
O naktys su žvaigždėm gaudynių žaidė
Ir, rodės, praeitį kaskart greičiau vejuos –
Kur gyvenai – maža naivi mergaitė.

Ir tik drugiu pavirtus išskridai
(Ne vien tik paukščiai rudenį palieka),
Bet tolimų, svaigių dienų aidai
Staiga sugrįžo, kai neliko nieko –

Juk net klevai, sudegę ugnimi,
Su smilgomis kartojo spaliui maldą...
Tu atėjai tikėti manimi,
Tu atėjai gyvenime dar kartą.
.............................................................

Dabar žinau, kas tu tokia esi –
Tu – angelas, kuris sparnu pamojo.
Ir ne miglotas – baltas debesis
Yra gyvenimas, kurį ir vėl kartoju...