Pašalnojo prieš rytą. Šiek tiek, neįkyriai -
Lyg ruduo šaltu delnu brūkšt per vasaros karštį.
Metas rinkti, kas derliumi dirvoj pažirę,
Tai, ką linkstančios obelys soduos pribarstė.

Beržo smulkūs lapeliai geltoniu nudrižo -
Tartum spindulius vėstančius būtų jis gaudęs.
Išlydėjęs paukščius nebylus tapo miškas,
Toks mąslus už miglos - tartum būtų priklaupęs.

Šiandien daug kas kitaip, nepaliauju stebėtis
Tuo būties sodrumu, kuris glosto ir žnaibo,
Atgaivina jusles, metų metais dėvėtas
Ir šalnos šiurpuliukais po rytmetį braido.

Išmokta abėcėlė - atsliūkina prieblandos.
Pasikaršinsiu dar kiek priblėsusiam įsauly -
Ne visi su sparnais, nors skrajoti ir mėgstantys.
Tas ruduo! Pajutai? Atsisėdi ir prišali...