Žiū, į liepas pritiško žvaigždžių ir žalsvos mėnesienos.
Paryčiais nuo rausvų atspindžių blyksi smilgų blakstienos.
Nėr brydės per laukus, kur basa aš išbraidžiojau naktį,
Jau ruduo į  sultingas  rasas  bando spindesį segti.

Beldžia klevo gumbuota šaka. Nejauku. Į stogą.
Susikaupęs lašelis, staiga, ant peties nušoka.
Lūkuriuoja kryptis dienos, lyg žavinga dama. Gražu!
Vis kvėpuoju į liepas rudenio, į geltonus dažus.

Perlamutrinės miglos delne, pildos posūkiai pauzėm,
Praeitin išalsuoja save, lietumi išskalauja.
Sėja rūškaną šėlsmą ruduo, merkias vasaros akys.
Paskutinis žiedelis... Graudu!  Vysta ajero žvakės.

Jau nuplukdo laivus debesų  laiko venomis lietūs.
Aš po rudenio vėtrom esu su Dangum susilietus.
Nejučiom veržias rankų lankai, kai ką  nors tebemyli.
Vis jaučiu mano ranką laikai. Pakvėpuokim. Į tylą.