Įsimylėję vasarą klevai
Žaliai žaliai jai savo meilę ošė.
„Ei, vasarėle, kur iškeliavai?
Tavęs jie vis dar laukia pasipuošę.“

Nuraudo žaluma jų pamažu,
Kad nesulaikė — mylimą paleido.
Žiūrėt į juos taip dieviškai gražu,
Juk neslepia jie savo tikro veido.

O aš tavęs, mielasis, taip ilgiuos,
Sulaukus skęsiu tavo žvilgsnio gyly.
Nelaukiu vasaros — bėglės vikrios,
Tiktai tavęs, tiktai tavęs, nes myliu.