Praskleisk apsiaustą, gedinti naktie,
O rūbas šitas tau visai netinka,
Man tas žvaigždėtas daug arčiau širdies,
Kai pilnatim iries nerimastingai.
Vienatvės ūkanos lyg drumzlinas vanduo
Mane apakino ir paskandino,
Sakai, už lango tirtantis ruduo,
O mano siela šito dar nežino.
Nežvilgčiok į mane iš padilbų,
Pažįstu tavo aš kerštingą būdą.
Širdis kieta lyg pakelės akmuo,
Bet pasvajot iš naujo ji panūdo.
Tai buvo vasara. Kvepėjo medumi.
Lietus lašnojo grauduliu į saują.
Sapne buvau aš tavo lemtimi,
Jame gimiau, aš vėl gimiau iš naujo...