Dievų daugėja,
Nors dar ir šiandien vis girdžiu,
Kaip iš seniai, kaip nuo vaikystės,
Kai poterius su prieskoniais kalbėjau,
Esą, nebeturėk kitų dievų, tik mane vieną.
Bet kaip, sakykite, nepagiedot Kumarbį?
Man net smagu,
Kad jis ne kur,
O savo sieloj išmintį sukaupęs,
Kad jis net ne danguj...

Kumarbis savo sieloje išmintį kaupia
Tartum deimantą išmintį užsimauna.

Poezija, ar šioj mano šaly
Daug girdi šitokią tave?
Ar nuvokia,
Kaip tu galingai žodyje atrodai?
Kaip dukart  du — lig skausmo paprasta:

Jis iš sosto pakilo bematant.
Paėmė rankon krivulę,
O kojas apmovė
Siaučiančiom vėtrom, kaip batais.