Nugyventa... Bet keista – atrodo,
Kad aš vakar, tik vakar gimiau.
Nužydėjo (ar žydi?) jau sodai,
Tik kaskart neramiau, neramiau...

Ar laimingas? Na, taip – prisiminus:
Aš juokiaus ir verkiau lyg žmogus –
Mano buvo visi vandenynai,
Mano buvo bekraštis dangus.

Buvo laimė – lyg vėjas, lyg upė.
Lyg skridau, lyg plaukiau aš su ja.
Kartais tekdavo melstis suklupus,
Kad tik laimė neliktų svaja.

Išsibarstė per laiką, sumenko
(Kaip toli, kaip aukštai lig žvaigždžių...),
O galbūt ji, patraukusi ranką,
Tepasakė: „Tavęs negeidžiu...“

Nežinau, ar sugrįš mano laimė,
Ar tamsoj ji kaip vaikas paklys.
Liks tik ego – lyg žirgas bebaimis,
Lyg pavargęs darbinis arklys...