Jokio vėjo. Akių kino juostoje Babelis. Niaukiasi.
Prakalbėti — pily kaladėlių ištraukt apatinę.
Tiek tylos, kad girdi — susimainom nematomais antausiais:
Tu išloštum mane atvirom. Aš tavęs išsigyniau

Paryčiais, kur sudrimba ant grindinio aidas ištardytas.
Kaip laikaisi? Ar dar kada nors? Po inkštimą, po raidę...
Sauja švino akims ir pulsuojantis vakaro magnetas —
Nebuvimo receptas. Gana. Jokio vėjo, paleido

Aitvarais ten, kur lengva įkvėpt, prisimint neįmanoma
Ir nenori pamiršt (tiek tylos, kad girdėti — tuštėjam),
Sapno burlaiviais, mėlynu šilko suknelės plazdenimu,
Tuopų šiugždesiu iki letargo. Tiki?
Jokio vėjo.