Man ramu, nes jau įtrūkius meilė užpildė,
Nes aušra purpurinė išlydė šešėlius nakties.
Taip. Ramu, nors buvau aš praradusi viltį,
Ir tikėjau — audra, tai dalis neatsiejama mano lemties.

Jau ramu, nes gilėja pilnatvė ir žavi
Įvairovė, skirtybė gyvenimo raštų margų.
O jei audros vėl kils, smėlio kopas nušlavę,
Nepasieks tos gelmės, kurioje tyliai meile degu.