tu žinai kaip aš norėjau
pusryčiams lelijų
prisikirst kad nepajėgčiau
net paeit
bet lelijos patiektos tebuvo
naktį vietoj antklodės
kad nuogo kūno neturėčiau
kuomi užsiklot

nemiegojau
nes sapnai neleido
visą naktį
bluosto net trumpam sudėt
išėjau ryte prie uosto
žolėmis ir dumbliais
pakvėpuot

neprašiau aš dievo
nei gyvenimo ilgesnio
nei lengvos mirties
tik norėjau krist minkštai
ant skruosto
ir ant dugno kojas
išsitiest