Kasdienybės kareivi — praeivi,
Žvilgsnio užtaisą mesk į mane.
Aš juk irgi kaip tu praeinu
Su neperkandama liemene,
Kol tava personalinė kreivė
Šaus greta grindiny akmenų.

Mes — praeiviai. Aš vakar padėjau
Narkomaną įkelt į greitukę.
Lekia medžiai nuo lapų nutrūkę...
Duok penkis, obuolių pardavėjau;
Tu, priglaudęs kačiuką benamį, —
Abejingas protestams — piketams.
Kol taurė, kur gyvybę tau semia,
Ištuštės, mums praeinant kaip metams.

Sumažėjus kišenėje raktų,
Daug ramiau ir kur kas paprasčiau:
Viskas telpa vienam kambary.
Taip gyvent reiktų stengtis verčiau,
Kad tos duonos kasdienės užtektų
Lygiai tiek, kiek šiandieną turi.

Smalsiai gręžiantis žvilgsnis praeivio
Nepalieka širdy man skylutės —
Žaliažoliškai drungnas rugpjūtis,
Smilga braukiantis šalmą kareivio.
Nekutena nemąstančio priekin —
To, kas kelią pames dėl takelio.
Pakeleivių nėra. Patylėkim.
Pastaba nepalieka randelio.