Ir kodėl po galais
Šitaip dūšią suskaudo?
Nagi, niekis! Praeis.
Netgi akmenys rauda

Kai juos skelia perpus
Šaltas grūdintas plienas.
Aš žmogus, tik žmogus,
Ir jaučiuos kartais vienas

Likęs kalvėj nakčia
Kalti geležį karštą,
Kad kitiems, kas liks čia
Niekada neapkarstų

Anei žodžiai tarti,
Anei kvepiantis vynas.
Tad kol kas šioj nakty
Lieku būt nusiminus,

O kai rytas nušvis,
Saulė glostys vėl rūką,
Aš atversiu duris
Ir išbėgsiu padūkus

Palakstyt po laukus,
Gaudyt švilpiantį vėją...
Ach, šviesėja dangus!
Ir aušra jau artėja.