Man vasaros šventė — palaima...
Šventoji prie Baltijos glaudžias,
Nuklysta atodūsio aidas
Į mėlyną tolį skaudų,

Kur stiepias nubudęs rytas
Tarytum Rytų minaretas,
Per dangų saulėtekis ritas,
Ir jūra nurimsta iš lėto.

Šventosios jautukai subliūva —
Vis žvalgos neramūs į girią,
Nematomi vėjų lėktuvai
Į žemę atneš lietų tyrą.

Kai griausmas piktai pranašauja
Audringą, neramią naktį,
Tikėsiu — Šventojon grįš saulė,
Ir dieną jos laužas ims degti.