Taip liūdna čia, ir širdį sunkiai slegia
Didžios galybės atverta žaizda.
Ar besupras tą pamoką, kurią ji neša
Šio meto demokratinė valdžia?

Valstybė traukėsi po gabalą, po kitą —
Vis nuolaidos, vis naujos duoklės didesniems,
Kol buvo kaip per sviestą suraikyta,
Lietuviui lenkiantis kaimynams įžūliems.

Valstybė — dar ne žemė, dar ne teritorija,
Kurią kariai matuoja žengdami.
Nuo parako, nuo ginklo ji tiktai vaitoja,
Jei neužkloji jos kalba, savastimi.

Didesnė dar tiesa, kad tautai žemės pėda
Negali būt preke, politiniais mainais.
Vaikų prakeiktas bus ir amžiais liks tam gėda,
Kas gimtą kraštą užstatu įkeis.

Neliko brangių lobių, skryniose rakintų,
Neliko aukso, spindinčių šarvų,
Tik juodas medis, seno šulnio griaučiai
Į sielą beldžias priekaištu tyliu.

Vien tiktai plytos, senos rūmų plytos,
Klausyk, kaip garsiai šiandien šaukia tau —
Ką atstatei, te niekados nebyra,
Tegul negrimzta Lietuva daugiau!