Apniukęs rytas

Už lango jau švinta. Toks rytas apniukęs,
Rūku apsigaubęs, pritilęs liūdnai.
Aš paliečiau tylą, kažkas joje trūko...
Norėjau pajausti, kuo kvepia jinai.

Ir pirštai pajuto – vien tik nelygumai.
Prabilo nedrąsiai suskilus žievė.
O kvapas? Pavargę nuo prakaito kūnai.
Ir garsas – lyg aidu ištryškus versmė.

Gal man paragauti, kuo kvepia šis rytas?
Kartumas burnoj ir sunki valanda.
Ji taip panaši į vienatvę išvytą.
Skaudu pasidarė. Reikia bėgti iš čia.
spika