Lyg nuorūka nukrito šiąnakt mėnuo,                              
Nespėjau nė spingsulės prisidegti,
Užsupo sapną leisgyvį ir lėną
Šalta tyla, prigijusi į naktį.

Sustojo medžiai ratais, pasimetę
Ir net linguoti kukliai neišdrįsta,
Akis nudelbę, tarsi lobį radę,
Jie stebi ežere mėnulio diską.

Vanduo įšilo? Geizerinės versmės?
Tik virpa, raibuliuoja jo paviršius,
Net žvaigždės trupinius į ežerą išbers vėl,
Kai rūkas apvynios skarelėm viržius.

Dabar sapnuosim blėstančius sietynus,
Surinkę į akis žvaigždėtą liūtį,
Ir naujai supernovai dar negimus,
Nutarsim patys žvaigždėmis pabūti.