Lyg senas kelmas, susirietęs
tarp medžių stūksančių krantų,
mintis šešėlyje išmėtęs,
ant žemės akmeniu guliu.

Taku ateinančiam šnibždėsiu:
— Prigulk pavėsy, pailsėk.
Vėsa tau nugarą paliesiu,
akis užmerki, neskubėk.

Tau gūsį dovanosiu šviežią
ir dainą žydinčių gėlių.
Kur žiogas savo smuiką griežia
ir bitės sukasi ratu.

Kur balto mūro bokštai kyla,
delnais padangę remdami.
Į tamsą vakaro nebylią,
kur žvaigždės krenta lietumi.