Užsukt į tėviškę man neužginta.
Ten saulė taip pat sėda, rytas švinta...
Tik dalgio neliestoj žolėj vyšnelės braido,
Bet žingsnių negirdėt. Vienišiaus vėjo aidas...

Jau takas šulinio link nepramintas,
Senosios klėties durys užrakintos.
................................................................
Nereikia likusio ten turto man nei kraičio.
Jei lauktų kas – dažniau į tėviškę pareičiau.