O lemtie! Jau apvyto verbenos,
Akmenuotam take suklupai... –
Tau rugpjūčio fanfaros skardena
Ties likimo šventovės stulpais.

Tu meldeis, kad nutolstantys žodžiai
Nusineštų juodžiausias mintis
Ir sudrumstų klastingai nuobodžią
Šitą tėkmę skaudi atmintis...

Ta tyla – lyg nelaimių nešėja,
Pasislėpus minčių krešuly.
Tau atrodo, kad būtum išėjęs
Ir sugrįžti atgal negali...

Bet, krūtinę maldoms atlapojęs,
Akmeningu pajūriu brendi, –
Piligrimo vėl tyko pavojai
Kiekvienam ateities atspindy.

Kol tos vizijos liūdesį girdys,
Kopos vėtrungių miega šaly:
Gintarėja kalnapušių širdys,
Ir suglemba daigeliai žali...

Smiltynė,
1977