Išgalvotam mieste be žemėlapių skylam lig dugno,
Kol nakties kapiliaruose tvinksi išbrinkęs vanduo,
Suklastoti akligatviai veda tenai, kur nebūna
Šalčio linijų lūpoms ir naivaus atvirumo žinot

Savo skaudančio angelo spalvą ir priešnuodžių skonį,
Išretėjusios žvaigždės būriuojas stogų tvenkiniuos,
Kol suleidžia šaknis ir žaibolaidžiais varva geltonis
Tavo kūno ir kraujo, juk kartais užtenka išduoti,

Kad išnyktų atstumai tuštėjant pasauliui į tamsą,
Iš akių plaukia žuvys ir lūpos apauga žvynais,
Prijaukinki bangas, kol save iš savęs išsisemsiu,
O paskui jau prieš srovę ir niekad daugiau iš tenai.