Toli nuo Vilniaus triukšmo
Iškrypusių aistrų,
Nuo melo purvo,
Farieziejų liaupsių,
Platybėje laukų
Gandrų klausausi,

Kaip moko jie vaikus
Draugaut su vėju.
Kai laisvės,
Skrydžio džiaugsmą bus pažinę,
Tada visiems laikams,
Pamilt gimtinę.

Pamilti pievą,
Sraunaus upelio vingį,
Dar medžių gojų,
Ten liepą, beržą, klevą,
Už vis svarbiau —
Žemaičio jaukų namą.

Tegul jame kasmet
Mažyliai krykštaus,
Palėpėj netrūnys
Medinė vygė,
Pati sau tyliai pasakys —
Jauni abu, ją vyras myli.

Jauni gandriukai dar,
Bet jau supranta —
Gyvenimas gražus,
Žmogus laimingas,
Kada jo meilė
Didelė, graži, teisinga.

Nuo Vilniaus triukšmo,
Iškrypusių aistrų,
Ligotų karnavalų
Yra kita, visai kita
Pilna šviesos, doros —
Gyvybės Lietuva.