Įsivilkęs į vasaros apsiaustą klega, alsuoja miestas.
Gėlės nudažo gatves, užtvindo alėjas
ir paslepia taisyklingas fasadų linijas.
Saulė tirpdo pilką kelių ir gatvių tinklainę.
Vandens baseinai užkariauja praeinančių žvilgsnius,
ir nebematom atriedančių, atidardančių, žviegiančių.

Šypsomės atsilošę, uosdami žydintį vėją
ir pamirštam, kodėl atvykę.
Nuspyrę batus pasileidžiame į fontano lietų,
Išgriuvę po centrine liepa klykiam: – Žuvėdros, žuvėdros!

Man patinka, kai svaigulį lyg žaibai nustelbia
Tramvajaus bėgių cypimas, kuris primena:
Čia juk miestas — taip gerai pažįstamas,
Sukarpytas taisyklingais kvartalais,
Iškabom ir stulpais sužymėtas,
Suraižytas tramvajų bėgiais ir perėjom.
Kartais tiesiog nepakenčiamas (ypatingai per karščius),
Kartais pabodęs (kai trokšti atostogų),
Bet paniurzgėjęs ir vėlei guodiesi: be jo negalėčiau.