Kartais  būna...

Jau nepikta,
kad daug parašau,
nieko doro, deja, nesuradęs.
Savo atmintį tyliai braukau...
Va, dėl to, tik dėl to
šitiek raštų.

Begalybė prarys, nepajutusi jų.
O vis tiek gera būti prie mažo,
bet ir čia pasitaiko visaip —
kartais, regis, pasaulį ant  delno laikau,
begalybę // į save // susisamstęs.